Atsiverskite ir tikėkite Evangelija - sako Viešpats

Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos

Šeštokų parapija

Skelbimai

1. Gavėnios laikotarpio penktadieniai yra privalomas pasninkas
2. 2019 03 31 sekmadienį suksime  laikrodį vieną valandą pirmyn.
2019 04 07 Sekmadienį į Šv. Mišias 11.00 val. kviečiami vaikai, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai.
4. Gavėnios rekolekcijos 2019.04.10 13.00 val.
5. Nuo balndžio 1 d. šiokiadieniais Šv. Mišios bus aukojamos 18.00 val.

Kvietimas prisidėti prie remontų

20180721 1314502021 m. Šeštokų parapija švęs įkūrimo 100 metines. o bažnytėlė avariniame stovyje. Šiemet iš karto po Šv. Velykų pradėsime bažnyčios kapitalinį remontą. Todėl kviečiu visus kas galite prisidėti prie remonto darbų. Sąskaitą rasite paspaudę ČIA. Paskirties lauke įrašykite "Auka bažnyčios remontui".

Sekmadienio Šv. Raštas

Šv. Mišių tvarka

2019.04.15 - 2019.04.21
Pirmadienis - 18.00 val.
Antradienis - 18.00 val.
Trečiadienis - 18.00 val.
Ketvirtadienis - 18.00 VAL.
Penktadienis - 18.00 val.
Šeštadienis - 18 val.
Sekmadienis - 09.00 val.

Liturginis Kalendorius savaitei

2019.04.15 - 2019.04.21
15. DIDYSIS PIRMADIENIS
16. DIDYSIS ANTRADIENIS
17. DIDYSIS TREČIADIENIS
18. DIDYSIS KETVIRTADIENIS
19. DIDYSIS PENKTADIENIS
20. DIDYSIS ŠEŠTADIENIS
21. ŠV. VELYKOS

Kilnojamos šventės 2019 m.

Dabar svetainėje 45 svečiai ir narių nėra

Ligonių patepimas

Gy­dy­mas Jė­zui ne­bu­vo sa­vi­tiks­lis
 
Ligoniu patepimas 1Li­ga ir kan­čia vi­sais lai­kais bu­vo sun­kiau­si iš­mė­gi­ni­mai žmo­gui. Sirg­da­mas jis pa­jun­ta sa­vo be­jė­giš­ku­mą, su­si­du­ria su sa­vo ri­bo­mis ir pa­ti­ria žmo­giš­ko­jo gy­ve­ni­mo tra­pu­mą. Li­ga jam ga­li kel­ti ne­ri­mą, pa­stū­mė­ti į ne­vil­tį ar pri­vers­ti už­si­sklęs­ti sa­vy­je. Daž­nai li­gos mums pri­me­na mir­tį. Tai­gi jos yra blo­gis, že­mi­nan­tis žmo­gaus oru­mą. Ta­čiau ša­lia vi­sų nei­gia­my­bių li­ga su­tei­kia žmo­gui ga­li­my­bę su­bręs­ti, ap­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, įver­tin­ti, kas ja­me svar­bu, o kas ne.  „Esu jus gy­dan­tis Vieš­pats" (Iš 15, 26) - to­kiais žo­džiais iz­ra­e­li­tams Mo­zės lū­po­mis pri­sis­ta­tė Die­vas. Šie žo­džiai ly­di žmo­gų per vi­są jo iš­ga­ny­mo is­to­ri­ją ir reiš­kia, kad Die­vas yra vi­sa­ga­lis, tu­ri ga­lią grą­žin­ti jam svei­ka­tą.
 
Aiš­kiau­siai gy­dan­ti Die­vo jė­ga mums pa­si­ro­dė Jė­zaus Kris­taus as­me­ny­je. Lu­ko evan­ge­li­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad Vieš­pa­ties ga­ly­bė ska­ti­no Jė­zų gy­dy­ti (plg. Lk 5, 17) ir „iš Jo ėjo ga­lia ir vi­sus gy­dė" (Lk 6, 19), to­dėl li­go­niai steng­da­vo­si vi­sais įma­no­mais bū­dais jį pa­lies­ti. Kris­tus yra tas gy­dy­to­jas, ku­rio rei­kia li­go­niams. Gy­dy­ti pas­ta­ruo­sius bu­vo ne­at­sie­ja­ma Jė­zaus mi­si­jos da­lis. Ta­čiau iš­gy­dy­mas jam nie­ka­da ne­bu­vo sa­vi­tiks­lis, Jė­zus ne­sie­kė sa­vo ste­buk­lais ste­bin­ti mi­nių. Kris­tus neįstei­gė li­go­ni­nės ar prie­lau­dos ne­ga­lių ka­muo­ja­miems žmo­nėms. Pa­ra­ly­žiuo­tų­jų, ne­by­lių, ak­lų­jų iš­gy­dy­mai, raup­suo­tų­jų ap­va­ly­mai ro­dė, kad pri­siar­ti­no Die­vo karalys­tė, kad Vieš­pats nė­ra abe­jin­gas žmo­gaus skaus­mui.
 
Taip pat ne­va­lia pa­mirš­ti, kad Jė­zus gy­dy­da­vo ne tik žmo­gaus kū­ną, bet ir šir­dį. Kaip sa­ko Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Ka­te­kiz­mas, „jis at­ėjo gy­dy­ti vi­so žmo­gaus, jo sie­los ir kū­no" (§ 1503). To­dėl prieš at­lik­da­mas gy­dy­mo veiks­mus, Kris­tus pra­šy­da­vo li­go­nių iš­pa­žin­ti ti­kė­ji­mą (plg. Mk 5, 34-36; 9, 23) ar­ba at­leis­da­vo jiems nuo­dė­mes (plg. Mk 2, 5-12). Iš­gi­ji­mas reiš­kė, kad žmo­gus yra iš­va­duo­tas iš blo­gio, kad jis kvie­čia­mas tap­ti vi­sa­ver­čiu ir oriu Die­vo ka­ra­lys­tės na­riu, nes jau pa­ša­lin­ta pagrin­di­nė kliū­tis, stab­dan­ti jo ke­lio­nę Die­vo link. Vis dėl­to Jė­zaus užuo­jau­ta žmo­gui sa­vo vir­šū­nę pa­sie­kė kry­žiaus slė­pi­ny­je, kai Vieš­pats pri­si­ė­mė vi­są blo­gio naštą ir, kaip ra­šo apaš­ta­las Pau­lius, „pa­smer­kė nuo­dė­mę kū­ne" (Rom 8, 3), nes li­gos ir kan­čia yra gim­to­sios nuo­dė­mės pa­da­ri­niai mu­my­se. Po šlo­vin­go­sios Jo kan­čios vi­si mū­sų ken­tė­ji­mai įgau­na nau­ją pras­mę, nes yra ap­im­ti ne­mir­tin­go­sios Jė­zaus mei­lės.
 
„Gy­dy­ki­te li­go­nius"
 
Ligoniu patepimas 3Jau vyk­dy­da­mas sa­vo že­miš­ką­ją tar­nys­tę, Jė­zus, iš­siųs­da­mas mo­ki­nius skelb­ti Die­vo ka­ra­lys­tės, su­tei­kė jiems ir gy­dy­mo mi­si­ją (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 1-2). Šv. Mor­kaus evan­ge­li­jo­je skai­to­me: „Jie iš­ke­lia­vo, ra­gi­no at­si­vers­ti, iš­va­rė daug de­mo­nų, dau­ge­lį li­go­nių te­pė alie­ju­mi ir iš­gy­dė" (Mk 6, 12-13). Prieš ženg­da­mas pas Tė­vą, pri­si­kė­lęs iš nu­mi­ru­sių­jų Kris­tus dar kar­tą nu­ro­dė li­go­nių gy­dy­mą kaip svar­bią apaš­ta­lo mi­si­jos da­lį: „Ma­no var­du jie [...] dės ran­kas ant li­go­nių, ir tie pasveiks" (Mk 16, 17-18).
 
Iš­skir­ti­nė Jė­zaus mei­lė ne­ga­lių ka­muo­ja­miems žmo­nėms vi­sais am­žiais ver­tė krikš­čio­nis ypač di­de­lį dė­me­sį skir­ti kan­čios ir li­gų pri­slėg­tie­siems. Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je gau­su šven­tų­jų, vie­nuo­li­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios im­da­vo­si leng­vin­ti li­go­nių da­lią. Ta­čiau pir­mo­ji pa­gal­ba, ku­rią Baž­ny­čia ga­li su­teik­ti li­go­niams, bu­vo ir yra mal­da už juos Jė­zaus var­du. Jau nuo pat Baž­ny­čios pra­džios ste­buk­lin­gi li­go­nių iš­gi­ji­mai po apaš­ta­lų mal­dų tap­da­vo ga­lin­gais žen­klais, liu­di­jan­čiais jos die­viš­ką­ją pasiuntinybę. Gy­dy­mo ma­lo­nė nie­kuo­met ne­pa­li­ko Baž­ny­čios. Šven­to­ji Dva­sia ap­do­va­no­da­vo (ir ap­do­va­no­ja!) kai ku­riuos žmo­nes ma­lo­ne ir jie ga­li iš­mels­ti ki­tiems svei­ka­tos. Ko ge­ro, vie­nas įsi­min­ti­niau­sių pa­vyz­džių bū­tų pran­cū­zų ku­ni­go Emi­li­a­no Tar­di­ffo, prieš ke­le­tą me­tų vie­šė­ju­sio Lie­tu­vo­je, gy­dy­mo tar­nys­tė. Be to, gydan­čią Die­vo ga­ly­bę žmo­nės pa­ti­ria prie šven­tų­jų ka­pų, Mer­ge­lės Ma­ri­jos šven­to­vė­se ar tie­siog mels­da­mi vie­nas ki­tam svei­ka­tos.
 
Ta­čiau nuo apaš­ta­lų lai­kų Baž­ny­čio­je gy­vuo­ja ypa­tin­ga, tik li­go­niams skir­ta apei­ga. Ją sa­vo laiš­ke ap­ra­šo šv. apaš­ta­las Jo­kū­bas: „Kas nors pas jus ser­ga? Tepasik­vie­čia Baž­ny­čios vy­res­niuo­sius, ir jie te­si­mel­džia už jį, pa­tep­da­mi alie­ju­mi Vieš­pa­ties var­du. Ti­kė­ji­mo mal­da iš­gel­bės li­go­nį, ir Vieš­pats jį pa­kels, o jei­gu jis bū­tų nu­si­kal­tęs, jam bus at­leis­ta" (Jok 5, 14-15). Ši li­go­nių pa­te­pi­mo apei­ga yra vie­nas iš sep­ty­nių Baž­ny­čios sak­ra­men­tų. Apie jį  Baž­ny­čia mo­ko: „Šven­tuo­ju Ligo­nių pa­te­pi­mu ir ku­ni­gų mal­da vi­sa Baž­ny­čia pa­ve­da li­go­nius ken­čian­čiam ir pa­šlo­vin­tam Vieš­pa­čiui, kad juos su­stip­rin­tų ir gel­bė­tų; dar ir pa­ra­gi­na juos sa­vo no­ru jungtis su Kris­taus kan­čia bei mir­ti­mi ir taip įneš­ti sa­vo da­lį Die­vo tau­tos ge­ro­vei"(Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas. Dog­mi­nė kon­sti­tu­ci­ja Lu­men gen­tium, 11). Iš cituo­tos Jo­kū­bo laiš­ko iš­trau­kos ma­to­me ke­le­tą svar­bių šio sak­ra­men­to da­lių: žmo­gaus li­ga, Baž­ny­čios at­sto­va­vi­mas, mal­da Jė­zaus var­du, pa­te­pi­mas alie­ju­mi.
 
Žen­klas, skel­bian­tis gy­ve­ni­mą
 
Ligoniu patepimas 2
 
Tad kas ga­li gau­ti šį sak­ra­men­tą? Žmo­nės klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad jis tei­kia­mas tik ar­tė­jant mir­čiai. Toks su­pra­ti­mas tur­būt li­kęs nuo tų lai­kų, kai me­di­ci­na dar ne­bu­vo to­li pa­žen­gu­si ir po sun­kios li­gos žmo­nės daž­nai mir­da­vo, tad Li­go­nių pa­te­pi­mas iš tie­sų ne­re­tai tap­da­vo pas­ku­ti­niu. Vis dėl­to Baž­ny­čia Li­go­nių pa­te­pi­mą kar­tu su Su­tai­ki­ni­mo sak­ra­men­tu pri­ski­ria gy­dy­mo sak­ra­men­tams. Ap­ta­ria­mo sak­ra­men­to tei­kia­mo­mis ma­lo­nė­mis ga­li nau­do­tis kiek­vie­nas sun­kiai ser­gan­tis tikintysis. Li­go­nių pa­te­pi­mą de­ra pri­im­ti at­si­ra­dus lė­ti­nių li­gų kom­pli­ka­ci­joms, ar­tė­jant sun­kiai ope­ra­ci­jai, kai gre­sia mir­ties pa­vo­jus la­bai nu­sil­pus ar dėl se­nat­vės. Jei­gu žmogus, ga­vęs Pa­te­pi­mą, pa­sveiks­ta, ki­tą­kart jam sun­kiai pasiligojus šis sak­ra­men­tas vėl ga­li bū­ti tei­kia­mas. Li­go­niui ser­gant ir pa­gei­dau­jant sak­ra­men­to, apei­gos ga­li bū­ti kar­to­ja­mos li­gai pa­ū­mė­jus.
 
Li­go­nių pa­te­pi­mą ga­li teik­ti tik vys­ku­pas ir ku­ni­gas (anot Jo­kū­bo laiš­ko, „Baž­ny­čios vy­res­ny­sis"), ku­ris at­sto­vau­ja Bažny­čiai ir jos var­du mel­džia li­go­niui svei­ka­tos - bū­tent jos pir­miau­sia pra­šo­ma tei­kiant šį sak­ra­men­tą. Pa­tep­da­mas li­go­nio kak­tą ir del­nus šven­tin­tu alie­ju­mi, kuni­gas mel­džia­si: „Šiuo šven­tu Pa­te­pi­mu dos­nus ir gai­les­tin­gas Vieš­pats te­sus­tip­ri­na ta­ve Šven­to­sios Dva­sios ma­lo­ne ir, iš­va­duo­tą iš nuo­dė­mių, te­gu ta­ve gelbė­ja ir ma­lo­nin­gai pa­ke­lia". Prieš pat pa­te­pi­mą, lai­mi­nant alie­jų, mel­džia­ma­si: „Te­gu šis alie­jus bus vais­tas vi­siems, ku­rie bus juo pa­tep­ti; iš­gy­dyk jų sie­lą, kū­ną bei dva­sią ir iš­lais­vink nuo vi­so­kių li­gų, skaus­mo ir ken­tė­ji­mų". Kaip ir vi­sos Baž­ny­čios mal­dos, šios taip pat bai­gia­si žo­džiais: „Per Kris­tų mū­sų Vieš­pa­tį". Tad Ligonių pa­te­pi­mas yra žen­klas, ku­ris skel­bia gy­ve­ni­mą, o ne mir­tį.
 
Ki­tas svar­bus šio sak­ra­men­to as­pek­tas yra pa­te­pi­mas alie­ju­mi. Jis dar­niai de­ra tarp ki­tų pa­te­pi­mų (Krikš­to ir Su­tvir­ti­ni­mo), ku­riais kaip ko­kio­mis gai­rė­mis yra nužymi­mas vi­sas krikš­čio­nio gy­ve­ni­mas (plg. KBK § 1523). Šven­ta­ja­me Raš­te vie­na iš pa­te­pi­mo reikš­mių yra ma­lo­nė. Die­vas yra ma­lo­nin­gas pa­tep­ta­jam, Jis gausiai lie­ja ant jo sa­vo ma­lo­nę ir pa­lai­mi­ni­mą. To­dėl li­go­niui pa­te­pi­mas liu­di­ja, kad jis nė­ra Die­vo ap­leis­tas, kad jį ly­di die­viš­ka ma­lo­nė ir Baž­ny­čios ben­druo­me­nės, ku­riai jis pri­klau­so Krikš­tu, mal­da.
 
Vai­sin­ga prie­mo­nė
 
Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Ka­te­kiz­mas nu­ro­do ke­tu­ris pa­grin­di­nius šio sak­ra­men­to vai­sius: ypa­tin­ga Šven­to­sios Dva­sios do­va­na, su­si­vie­ni­ji­mas su Kris­taus kan­čia, bendrys­tės su Baž­ny­čia ma­lo­nė, pa­si­ren­gi­mas pas­ku­ti­nei ke­lio­nei. Per Li­go­nių pa­te­pi­mą ti­kin­ty­sis pa­jun­ta ypa­tin­gą Šven­to­sios Dva­sios ar­tu­mą. Šio­ji sa­vo dovanomis su­tei­kia jam tvir­tu­mo, drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo ko­vo­ti su li­ga, ap­do­va­no­ja ra­my­be bei pa­guo­da. Jei tai ati­tin­ka Die­vo va­lią, gy­dan­ti Šven­to­sios Dva­sios jėga grą­ži­na li­go­niui svei­ka­tą. Šis sak­ra­men­tas pa­šven­ti­na li­go­nio kan­čias ir glau­džiau su­jun­gia jas su Nu­kry­žiuo­to­jo Jė­zaus kan­čia. Žmo­gaus kan­čios nebė­ra absur­diš­kos, jos įgau­na nau­ją pras­mę ir įsi­lie­ja į at­per­ka­mą­jį Iš­ga­ny­to­jo dar­bą. Tarp Baž­ny­čios na­rių eg­zis­tuo­ja tvir­ta vie­ny­bė. Kaip sa­ko apaš­ta­las šv. Pau­lius, „jei ken­čia vie­nas na­rys, su juo ken­čia ir visi na­riai. Jei ku­ris na­rys pa­ger­bia­mas, su juo džiau­gia­si vi­si na­riai" (1 Kor 12, 26). Tad per Li­go­nių pa­te­pi­mą pa­ro­do­ma, kad ken­čian­tis Baž­ny­čios na­rys nė­ra vie­ni­šas - su juo yra vi­sa ben­druo­me­nė. Tai gražiai iliust­ruo­ja Ry­tų sta­čia­ti­kių li­tur­gi­nė­je tra­di­ci­jo­je pa­pli­tęs šio sak­ra­men­to pa­va­di­ni­mas - so­bo­ro­va­ni­je. Jis reiš­kia, kad žmo­gaus kan­čia yra su­baž­ny­ti­ni­ma,(so­bor baž­ny­ti­nė­jesla­vų kal­bo­je - „Baž­ny­čia", „ben­druome­nė") ir tam­pa vi­sos Bažny­čios tur­tu, jos kan­čios, au­kos ir už­ta­ri­mo už pa­sau­lį da­li­mi.
 
La­bai pa­gei­dau­ti­na, kad sun­kiai ser­gant ne­bū­tų del­sia­ma pri­im­ti Li­go­nių pa­te­pi­mą. Kai gre­sia mir­tis, pri­im­da­mas šį sak­ra­men­tą, o kar­tu su juo ir Eu­cha­ris­ti­ją, žmogus pa­si­ren­gia pas­ku­ti­nei ke­lio­nei. Ne vel­tui Tri­den­to su­si­rin­ki­mas Li­go­nių pa­te­pi­mą pa­va­di­no „Iš­ke­liau­jan­čių­jų sak­ra­men­tu" (Sac­ra­men­tum exeun­tium). Tikinty­sis įgau­na ant­gam­ti­nių jė­gų ko­vo­ti ir lai­mė­ti pas­ku­ti­nę sa­vo gy­ve­ni­mo ko­vą bei sėk­min­gai pa­siek­ti Tė­vo na­mus.
 
Tad iš­ti­kus li­gai ar kan­čiai Baž­ny­čia tu­ri veiks­min­gų ir vai­sin­gų dva­si­nės pa­gal­bos prie­mo­nių, kad pa­dė­tų ne­ga­lių ka­muo­ja­mam žmo­gui. De­ja, net tarp praktikuojančių ka­ta­li­kų įsi­ga­li blo­gi pa­pro­čiai už­klu­pus li­gai pa­gal­bos ieš­ko­ti ne Baž­ny­čio­je, ku­ri tu­ri am­žių iš­ban­dy­tų prie­mo­nių, bet pas eks­tra­sen­sus, bioenergetikus ar pa­ra­psi­chologus. Tuš­čiai eik­vo­ja­mos lė­šos, lai­kas ir ener­gi­ja no­rint nu­si­gau­ti prie ko­kio­je nors pa­miš­kė­je stūk­san­čios „iš­gy­di­mais" gar­sios piramidės, ne­pa­gai­li­ma tūks­tan­čių li­tų kaip gry­bams po lie­taus dygs­tan­tiems „ste­buk­la­dariams", o sak­ra­men­tai, mal­da, šven­tų­jų už­ta­ri­mas pa­lie­ka­mi mir­ties valandai. Mū­sų Vieš­pats Kris­tus, įsteig­da­mas Baž­ny­čią, su­tei­kė jai ga­lią gy­dy­ti ir stip­rin­ti kan­čios bei ne­ga­lių sle­gia­mus nelaimin­guo­sius. Tai, kaip mes tuo pasinau­do­si­me, pri­klau­so nuo mū­sų drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo.

Dienos Evangelija

         
 
 
 Nuorodos
 
20190306 144103     vk1 vykupija    Vyskupu Konferencija   vvjc    bernardinai        marijos radijas    
 
Vatikano radijas    caritas logo

Atlaidai Šeštokų bažnyčioje

1. Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos tituliniai atlaidai
2019 06 16 d. 12.00 val.
 
2. Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės - Porciunkulės atlaidai
2019 08 04 d. 12.00 val.

Kalendoriai 2019 m.

Čia galite klausti arba pateikti pasiūlymus ar pastebėjimus. Sistema dar neatpažįsta lietuvių kalbos siunčiant žinutę. Rašykite nenaudojant lietuviško šrifto.






Šeštokų Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos parapija

Dzūkų 4, Šeštokai, Lazdijų rajono savivaldybė, Lietuva-Lithuania

Tel. +370-611-36732  El.paštas sestokai@sestokuparapija.eu